Perduodamos ligos ir infekcijos

Infekcija ir jos sukėlėjai

Toksoplazmozė yra žmonių ir gyvūnų parazitinė liga, kurią sukelia parazitiniai pirmuonys Toxoplasma gondii. Pagrindinis šių pirmuonių šeimininkas yra katės ir kiti katinių šeimos žinduoliai. Katės toksoplazmomis užsikrečia suėdusios užsikrėtusią pelę, paukštelį, užkrėstos žalios mėsos arba kai į jų organizmą patenka pačių kačių į aplinką išskirti sukėlėjai.

Užsikrėtusios katės su išmatomis toksoplazmas aplinkoje platina 1–2 savaites. Užteršiami dirvožemis, žolė, vanduo, vaisiai, daržovės, smėlio dėžės ar kita aplinka. Toksoplazmozės sukėlėjai drėgname dirvožemyje gali išlikti gyvybingi ilgus mėnesius. Į aplinką patekusiais sukėlėjais užsikrečia tarpiniai šeimininkai, kuriais gali būti žmogus, daugelis laukinių ir naminių gyvūnų, paukščiai, graužikai.

Plitimo būdai
Žmogus toksoplazmoze gali užsikrėsti vartodamas nepakankamai termiškai apdorotą užkrėstą mėsą (ypač kiaulieną, avieną, elnieną), vandenį, vaisius ir daržoves, taip pat maistą, kurio ruošimui naudoti virtuvės įrankiai, aplinkos paviršiai turėjo sąlytį su užkrėsta žalia mėsa, vaisiais, daržovėmis.

Žmogus toksoplazmoze taip pat gali užsikrėsti atsitiktinai į burną patekus toksoplazmozės sukėlėjams, tvarkant katės smėlio dėžę, liečiant aplinkos daiktus, kurie buvo užkrėsti katės išmatomis, dirbant sode.

Nėščia moteris, serganti ūmia toksoplazmoze, užkratą gali perduoti vaisiui. Tai yra pats pavojingiausias toksoplazmozės perdavimo būdas. Didžiausią vaisiaus užsikrėtimo pavojų sudaro motinos užsikrėtimas ir susirgimas ūmia toksoplazmoze per paskutinius tris nėštumo mėnesius, bet sunkiausia klinika stebima užsikrėtus ankstyvoje nėštumo stadijoje.

Retais atvejais toksoplazmoze galima užsikrėsti kraujo perpylimo, organų transplantacijos metu.

Klinikiniai požymiai
Toksoplazmoms yra imlūs visi žmonės. Patekus parazitui į sveiko žmogaus organizmą, imuninė sistema sugeba apsaugoti jį nuo ligos vystymosi. Jei liga pasireiškia, simptomai būna panašūs į gripo: raumenų, galvos, gerklės skausmai, padidėję limfmazgiai, karščiavimas, bendras silpnumas. Simptomai tęsiasi apie dvi savaites. Sunki ligos eiga dažniau pasireiškia žmonėms su nusilpusia imunine sistema (sergantiesiems ŽIV/AIDS, gydomiems chemoterapija ar tiems, kuriems neseniai buvo atlikta organų persodinimo operacija). Toksoplazmos gali pažeisti smegenis, akis arba kitus organus. Akių toksoplazmozei būdingas akių skausmas, susilpnėjęs regėjimas, akių paraudimas, kartais ašarojimas.

Užsikrėtusios toksoplazmoze nėščios moterys gali persileisti arba gali žūti vaisius. Naujagimiams, kurie toksoplazmomis užsikrečia dar būdami motinos įsčiose, pasireiškia įgimta toksoplazmozė. Daugeliui naujagimių toksoplazmozės simptomai atsiranda ne iš karto po gimimo, o sulaukus paauglystės ar dar vėliau. Šiuo atveju toksoplazmozei būdingi centrinės nervų sistemos, akių pažeidimai.

Sergamumas
Pasaulyje žmonių sergamumas toksoplazmoze yra nevienodas. Jis priklauso nuo klimato, higieninių sąlygų, valgymo įpročių. Prancūzijoje, kur pagal tradiciją vartojama nepakankamai termiškai apdorota mėsa, toksoplazmozė yra dažna parazitinė liga. Kasmet šioje šalyje užregistruojama 200 000–300 000 naujų toksoplazmozės atvejų. Įgimtų toksoplazmozės atvejų kasmet užregistruojama apie 600.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Lietuvoje 2006 metais užregistruoti 165, 2007 metais – 67, o 2008 metais – 117 žmonių susirgimo toksoplazmoze atvejai. Daugiausia susirgimų užregistruota 25–34 metų amžiaus grupėje. Beveik kiekvienais metais buvo registruojama po 1 įgimtą toksoplazmozės atvejį.

Laboratoriniai tyrimai
Lietuvos Respublikos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratorijose atliekami toksoplazmozės parazitologiniai ir serologiniai tyrimai. Tiriamos katės, avys, ožkos bei kiti gyvūnai, siekiant nustatyti, ar jie yra užsikrėtę toksoplazmoze.

Atliekamų toksoplazmozės parazitologinių tyrimų skaičius kasmet didėja. 2006 metais ištirtos 5, 2007 metais – 12, 2008 metais – 15, o 2009 metais – 22 katės. Minėtu laikotarpiu nustatytos 3 užsikrėtusios katės.

Toksoplazmozės serologinių tyrimų metu 2006 metais buvo ištirtos 104, 2007 metais – 72, 2008 metais – 78, o 2009 metais – 73 avys, ožkos bei kiti gyvūnai. Minėtu laikotarpiu nustatyta 17 toksoplazmoze užsikrėtusių gyvūnų.

Prevencijos priemonės
Siekiant apsaugoti savo ir kitų žmonių sveikatą nuo užsikrėtimo toksoplazmoze, būtina laikytis šių prevencijos priemonių:
· Vartokite gerai termiškai apdorotą mėsą. Toksoplazmozės sukėlėjai žūva +70ºC temperatūroje.
· Kruopščiai nuplaukite pjaustymo lentas, įrankius po sąlyčio su žalia mėsa, neplautais vaisiais ir daržovėmis.
· Užšaldymas, marinavimas, rūkymas sumažina mėsos užkrėstumą, bet sukėlėjų visiškai nesunaikina.
· Vartokite pasterizuotą pieną, gerai termiškai apdorotus kiaušinius.
· Nevalgykite neplautų vaisių, daržovių, negerkite ir nenaudokite maistui gaminti, daržovėms, vaisiams plauti atvirų telkinių vandens. Vaisiai, daržovės prieš vartojimą turi būti kruopščiai nuplauti vandeniu.
· Mūvėkite pirštines dirbdami sode, turėdami bet kokį sąlytį su žeme, smėliu.
· Kruopščiai plaukite rankas prieš maisto ruošimą, po sąlyčio su žalia mėsa, neplautais vaisiais ir daržovėmis, po darbų sode.
· Nelieskite nešvariomis rankomis akių, nosies arba burnos.
· Venkite kontakto su kačių išmatomis.

Infekcija ir jos sukėlėjas 
Ešerichiozė ─ žarnyno infekcinė liga, kurią sukelia E. coli rūšies bakterijos.
E. coli bakterijų grupė yra gausi ir įvairi. Nors dauguma E. coli rūšies bakterijų nėra patogeniškos žmogui, tačiau dalis gali sukelti viduriavimą, šlapimo takų, kvėpavimo takų infekcijas, kitas ligas.
Iš patogeninių E. coli rūšies bakterijų labiausiai žinoma E. coli O157:H7. Tai ─  enterohemoraginė (sukelianti viduriavimą su kraujo priemaiša), gramneigiama, lazdelės formos, apie 2 mikrometrų ilgio E. coli rūšies bakterija, gaminanti Shigos toksiną. Pavadinime raidė O žymi somatinio, o raidė H ─ žiuželinio antigeno numerį. E. coli O157:H7 kaip patogenas buvo nustatytas 1982 metais neįprastos žarnyno ligos protrūkio metu, kurio priežastis buvo užkrėstų bakterijomis mėsainių vartojimas.
Tinkamiausia temperatūra šioms bakterijoms daugintis ─ +37°C. Sukėlėjas išlieka gyvybingas daugiau nei 2 mėnesius išmatose, dirvožemyje, puikiai išgyvena maltoje mėsoje. Savaites, mėnesius gali išlikti gyvybingas rūgščioje terpėje (majoneze, dešroje, obuolių sidre, čederio sūryje). Bakterija jautri dezinfekantams. Veikiant 121°C temperatūros drėgnam karščiui mažiausiai 15 minučių arba 160─170°C temperatūros sausam karščiui mažiausiai 1 valandą, sukėlėjas žūva. Kad maistą būtų saugu vartoti, būtina jį termiškai apdoroti ne žemesnėje nei 71°C temperatūroje. Žmogui susirgti pakanka labai mažo bakterijų kiekio.

Paplitimas
Infekcija, sukelta E. coli O157:H7, yra paplitusi visame pasaulyje. JAV kasmet registruojama apie 70 000 minėtos infekcijos atvejų. Europos maisto saugos tarnybos duomenimis, 2007 metais Europos Sąjungos šalyse buvo užregistruoti ir patvirtinti 1571  infekcijos atvejai. Dauguma atvejų ─ net 71,3 proc. ─ buvo užregistruoti Jungtinėje Karalystėje. Lietuvoje 2008 metais neužregistruotas nei vienas minėtos infekcijos atvejis.
Infekcija registruojama įvairiose amžiaus grupėse. Vaikai iki 5 metų amžiaus ir pagyvenę asmenys turi didesnę riziką susirgti sunkia infekcijos forma.

Klinika
Ligos inkubacinis periodas paprastai trunka 3─4 dienas. Dažniausiai infekcija pasireiškia stipriais pilvo spazmais, labai intensyviu viduriavimu (paprastai su kraujo priemaiša), vėmimu. Gali būti nedidelis karščiavimas (iki 38,5°C). Dauguma susirgusiųjų pasveiksta per 5─7 dienas, tačiau 10 proc. išsivysto komplikacija ─ hemolizinis ─ ureminis sindromas (HUS). Jis paprastai atsiranda septintą dieną nuo pirmųjų ligos simptomų pradžios, pasireiškia hemolizine anemija, trombocitopenija, ūminiu inkstų nepakankamumu.
Lietuvoje atlikus tyrimą apie vaikų sergamumą HUS 1990─2004 metais, nustatyta, kad per šį 15 metų laikotarpį Lietuvoje užregistruota daugiau kaip 80 vaikų HUS atvejų. Dažniausiai sirgo vaikai iki dvejų metų amžiaus, be to, mergaitės kiek dažniau nei berniukai. Dauguma susirgusiųjų  minėtu sindromu pasveiksta.
Užsikrėtę bakterijomis, suaugusieji sukėlėją su išmatomis išskiria apie 1 savaitę, vaikai ─ kiek ilgiau ─ trečdalis vaikų net 3 savaites.

Plitimo būdai
E coli O157:H7 rūšies bakterijos gyvena ir dauginasi galvijų, ožkų, avių, elnių, briedžių žarnyne. Sukėlėjai į aplinką patenka su šių gyvūnų fekalijomis.
Žmogus gali susirgti suvalgęs maisto, kuris užkrėstas nors ir mikroskopiniu žmonių ar gyvūnų išmatų kiekiu. Infekciją gali sukelti nepakankamai termiškai apdorotos mėsos, ypač maltos jautienos, nepasterizuoto pieno ir iš jo pagamintų produktų (ypač sūrių), netinkamai paruošto vandens, žalių vaisių, daržovių, nepasterizuotų obuolių sulčių / sidro vartojimas. Mėsa gali būti užkrėsta bakterijomis gyvūno skerdimo metu, nepaisant atsargumo priemonių. Mėsą malant, sukėlėjai pasiskirsto visoje mėsoje. Žali vaisiai, daržovės gali tapti infekcijos šaltiniu netinkamai juos tręšiant mėšlu, per užterštą vandenį, o žalias pienas ─ kai į jį patenka karvės tešmenyje arba ant melžimo įrangos esantys sukėlėjai.
Maistą bakterijomis gali užkrėsti jį tvarkantys asmenys, pasinaudoję tualetu ir nenusiplovę rankų. Sukėlėjai į maistą taip pat gali patekti nuo virtuvės įrankių, aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo pjaustyta žalia mėsa, daržovės. Vartojimui paruoštas maistas gali būti užkrėstas sukėlėjais laikant jį kartu su žalia mėsa, daržovėmis.
Taip pat galima užsikrėsti kontakto būdu nuo gyvūnų fekalijų.

Prevencija
Kad neužsikrėstume infekcija, sukelta E. coli O157:H7, būtina vadovautis šiomis prevencijos priemonėmis:
· Vartoti gerai termiškai apdorotą mėsą ir jos produktus.
· Termiškai neapdorotą mėsą, daržoves laikyti atskirai nuo termiškai apdoroto, vartoti paruošto maisto.
· Kruopščiai nuplauti pjaustymo lentas, įrankius po sąlyčio su žalia mėsa, daržovėmis.
· Pirkti maisto produktus įteisintose prekybos vietose.
· Kruopščiai plauti žalias daržoves, vaisius prieš vartojimą.
· Laikytis asmens higienos reikalavimų, ypač kruopščiai plauti rankas prieš maisto ruošimą, po sąlyčio su žalia mėsa, daržovėmis, po kontakto su gyvūnais.

Infekcija ir jos sukėlėjas
Kampilobakteriozė – žmonių ir gyvūnų infekcinė liga, kurią sukelia Campylobacter rūšiai priklausanti gramneigiama spiralės formos bakterija. Žmonėms kampilobakteriozę dažniausiai sukelia Campylobacter jejuni rūšies bakterijos. Tinkamiausios sąlygos kampilobakterijoms daugintis yra tuomet, kai deguonies koncentracija aplinkoje sudaro 3-5 proc., o anglies dvideginio – 2-10 proc. Bakterijos yra neatsparios džiovinimui, kaitinimui, šaldymui, dezinfekantams, jų augimą slopina rūgštinė terpė, žūva ten, kur yra pakankamas deguonies kiekis.
Žmogui susirgti pakanka labai mažo bakterijų kiekio (400─500 bakterijų). Net nedidelis mėsos sulčių lašelis(turintis Campylobacter jejuni rūšies bakterijų), nulašėjęs nuo paukštienos, gali sukelti ligą.

Paplitimas
Dažniausia viduriavimo priežastis JAV – kampilobakteriozė.. Šiose valstijose kasmet 13 iš 100 000 gyventojų diagnozuojama ši liga. 2007 m. Europos maisto saugos tarnybos duomenimis, Europos Sąjungos šalyse užregistruoti ir patvirtinti 200507 žmonių susirgimo kampilobakterioze atvejai. Lietuvoje 2008 m. kampilobakteriozė diagnozuota 639 žmonėms.
Išsivysčiusiose šalyse didžiausias sergamumas kampilobakterioze užregistruotas 5-mečių ir vyresnių asmenų amžiaus grupėse. Besivystančiose šalyse – kampilobakteriozė patvirtinta dar jaunesnei vaikų amžiaus grupei: kūdikiams ir vaikams iki 2-jų metų. Asmenims, kurių organizmo atsparumas sumažėjęs, rizika susirgti kampilobakterioze yra didesnė. Didžiausias pavienių atvejų skaičius registruojamas šiltesniuoju metų laiku.

Klinika 
Kampilobakteriozės inkubacinis periodas trunka nuo 2-jų iki 5-ių dienų. Liga pasireiškia viduriavimu, karščiavimu, pilvo, galvos, raumenų skausmais, pykinimu ir/arba vėmimu. Viduriavimas gali būti su krauju, vandeningas. Kampilobakteriozė paprastai trunka vieną savaitę. Kai kurie asmenys, užsikrėtę šia liga, gali nejausti jokių ligos požymių.
Ligos komplikacijos retos, tačiau gali būti sąnarių uždegimas, kraujo užkrėtimas, smegenų dangalų, tulžies pūslės uždegimas. Vienam iš 1000 susirgusių, kampilobakteriozės infekcija gali sąlygoti Guillain—Barre sindromą, dėl kurio atsiranda kelias savaites trunkantis paralyžius.
Nustatyta, kad iš 1000 asmenų, susirgusių Campylobacter jejuni sukelta infekcija, 1-as asmuo miršta dėl kampilobakteriozės sukeltų komplikacijų, dažniausiai tai būna asmenys, kurių sumažėjęs organizmo atsparumas.

Plitimo būdai
Kampilobakteriozės sukėlėjai gyvena ir dauginasi naminiuose paukščiuose, raguočiuose, šunyse, katėse, kiaulėse, avyse, graužikuose. Kampilobakterijos į aplinką patenka su šių gyvūnų fekalijomis.
Dažniausiai kampilobakterioze galima užsikrėsti, kai vartojame žalią arba nepakankamai termiškai apdorotą mėsą, ypač, paukštieną ir jos produktus, nepasterizuotą pieną, kampilobakterijomis užterštą vandenį. Termiškai apdorotas arba vartojimui paruoštas maistas gali būti užkrėstas kampilobakterijomis laikant jį kartu su žalia paukštiena. Į maistą kampilobakterijos gali patekti nuo virtuvės įrankių, aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo pjaustyta žalia paukštiena.
Kampilobakterioze galima užsikrėsti kontakto būdu nuo sergančių šunų arba kačių fekalijų.

Prevencija
Kad neužsikrėstume kampilobakterioze, būtina laikytis šių prevencijos priemonių:
· Vartoti gerai termiškai apdorotą mėsą, ypač, paukštieną ir jos produktus.
· Termiškai neapdorotą paukštieną laikyti atskirai nuo termiškai apdoroto, paruošto vartojimui maisto.
· Naudoti atskiras pjaustymo lentas paukštienai ir jos produktams, po naudojimo jas kruopščiai nuplauti.
· Pirkti maisto produktus įteisintose prekybos vietose.
· Švariai plauti rankas prieš ruošiant valgį, po gyvūninės kilmės maisto ruošimo.
· Tinkamai prižiūrėti namų augintinius: kruopščiai plauti rankas po kontakto su gyvūnėliais, neleisti augintiniams laisvai keliauti po namus, laikyti gyvūnėlius atokiau nuo virtuvės, plauti aplinkos paviršius, kurie turėjo sąlytį su gyvūnėliais.

Infekcija ir jos sukėlėjas
Listeriozė yra žmonių ir gyvūnų infekcinė liga, kurią sukelia gramteigiamos lazdelės formos Listeria monocytogenes rūšies bakterijos. Tinkamiausia temperatūra L. monocytogenes rūšies bakterijoms augti ─ 37°C. Temperatūra nuo -0,4°C iki 45°C taip pat yra tinkama daugintis šios rūšies bakterijoms. Todėl skirtingai nuo kitų per maistą plintančių užkrečiamųjų ligų sukėlėjų, listerijos gali daugintis užterštuose maisto produktuose, laikomuose šaldytuve. Bakterijos auga aplinkoje, kur sumažėjęs deguonies kiekis, dauginasi terpėje, kurioje druskos koncentracija viršija 10 proc. Brandinimo metu listerijos gali daugintis minkštuose sūriuose. Listerijos greitai žūva verdančiame vandenyje, jautrios dezinfekantams.
L. monocytogenes rūšies bakterijos sūdytoje mėsoje gali išgyventi iki 400 dienų, kopūstų sultyse – iki 25 dienų. Tvenkinių vandenyje listerijos išgyvena iki 3,5 mėnesio.

Paplitimas
Listeriozė yra paplitusi visame pasaulyje. JAV kasmet šia liga suserga apie 2500 žmonių, iš jų – 500 miršta. Europos maisto saugos tarnybos duomenimis, Europos Sąjungos šalyse 2007 m. užregistruoti ir patvirtinti 1554 žmonių susirgimo listerioze atvejai, 20 proc. sirgusių šia liga ─ mirė. Lietuvoje 2008 m. listerioze susirgo 7 žmonės.
Rizikos grupės
Didžiausią rizikos galimybę susirgti šia infekcija turi nėščios moterys, naujagimiai, asmenys, kurių organizmo atsparumas sumažėjęs, sergantys vėžiu, diabetu, inkstų ligomis, AIDS, vyresnio amžiaus žmonės. Nėščioms moterims rizika susirgti listerioze padidėja 20 kartų, sergantiesiems AIDS – 300 kartų.

Klinika
Listeriozės vidutinis inkubacinis periodas ─ 3 savaitės. Liga pasireiškia karščiavimu, raumenų skausmais, kartais virškinimo trakto sutrikimais ─ pykinimu, viduriavimu. Jei infekcija išplinta į centrinę nervų sistemą, galimas galvos skausmas, kaklo sustingimas, pusiausvyros sutrikimas, konvulsijos. Nėščioms moterims liga gali pasireikšti lengvais gripo simptomais, tačiau dažniausiai pasireiškianti ligos klinika gali būti: persileidimas, priešlaikinis gimdymas, vaisiaus mirtis ar naujagimio listeriozė.

Plitimo būdai
Listeriozės sukėlėjai gyvena ir dauginasi naminiuose ir laukiniuose žinduoliuose, paukščiuose. Su gyvūnų fekalijomis patekusios listerijos aptinkamos dirvožemyje, vandenyje, dumble, silose.
Apie 10 proc. žmonių tampa besimptomiais nešiotojais, kurie taip pat išskiria listerijas su fekalijomis.
Pagrindinis listeriozės plitimo būdas ─ užsikrėtimas maistu. Žmogus gali užsikrėsti vartodamas nepakankamai termiškai apdorotą mėsą: kiaulieną, jautieną, paukštieną, taip pat – daržoves, nevirintą, nepasterizuotą pieną ir iš jo pagamintus produktus. Termiškai apdorotas arba vartojimui paruoštas maistas gali būti užkrėstas listerijomis laikant jį kartu su žalia mėsa, paukštiena, daržovėmis. Į maistą listerijos gali patekti nuo virtuvės įrankių, aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo pjaustyta žalia mėsa, paukštiena, užterštos listerijomis daržovės.
Naujagimiai listerioze gali užsikrėsti per motinos placentą, gimdymo takus.

Prevencija
Kad neužsikrėstume listerioze, būtina laikytis šių rekomendacijų:
· Rizikos grupės asmenims ypatingai vengti minkštų sūrių (Feta, Brie ir kt.), nevirinto, nepasterizuoto pieno ir iš jo pagamintų produktų, bet kokio ilgesnį laiką šaldytuve laikyto gyvūninio maisto (ypač pašteto), šaltai rūkytų jūros produktų, šaltai rūkytų dešrų.
· Vartoti gerai termiškai apdorotą gyvūninės kilmės maistą: kiaulieną, jautieną, paukštieną ir kt.
· Žalią mėsą, paukštieną laikyti atskirai nuo daržovių, termiškai apdoroto ar vartojimui paruošto maisto.
· Kruopščiai plauti žalias daržoves prieš vartojimą.
· Pirkti maisto produktus įteisintose prekybos vietose.
· Atidžiai nuplauti rankas, įrankius, paviršius po sąlyčio su žalia mėsa, paukštiena, daržovėmis.

Infekcija ir sukėlėjai
Salmoneliozė – žmonių ir gyvūnų infekcinė liga, kurią sukelia Salmonella rūšies gramneigiamos lazdelės formos bakterijos. Salmoneles atrado Amerikiečių mokslininkas Salmon, kurio vardu buvo pavadinti salmoneliozės sukėlėjai. JAV, Europos Sąjungos šalyse labiausiai paplitusios Salmonella Enteritidis ir Salmonella Typhimurium rūšies bakterijos. Salmonelės gausiai dauginasi skystuose, drėgnuose produktuose 20°C– 40°C temperatūroje, tačiau 80°C temperatūroje žūva per 10 min. Jei temperatūra nesiekia 6°C, bakterijos maisto produktuose išlieka gyvybingos keletą mėnesių. Vandenyje sukėlėjai išbūna gyvybingi 2 mėn., dirvožemyje – 4–5 mėn., kambario dulkėse ─ 3 mėn., o sausose išmatose – 2-4 metus. Bakterijos jautrios dezinfekantams.

Paplitimas
Salmoneliozė paplitusi visame pasaulyje. JAV kasmet registruojama apie 40 000 žmonių, susirgusių salmonelioze. Europos maisto saugos tarnybos duomenimis, Europos Sąjungos šalyse 2007 m. užregistruoti ir patvirtinti 151995 žmonių salmoneliozės atvejai. Lietuvoje 2008 m. salmonelioze susirgo 3159 žmonės.
Salmonelioze dažniau sergama vasarą nei žiemą, dažniausiai serga vaikai. Apie 60–80 proc. infekcijos atvejų yra pavieniai.

Klinika
Salmoneliozės inkubacinis periodas paprastai trunka 12–36 valandas. Ligos pradžia dažniausiai būna ūmi: ji pasireiškia karščiavimu, galvos, pilvo skausmais, viduriavimu, pykinimu, kartais vėmimu. Salmoneliozė paprastai trunka 4–7 dienas, tačiau galimos ligos komplikacijos.
Dažnai vemiant ir viduriuojant, žmogaus organizmas netenka daug skysčių, dėl to gali sutrikti inkstų veikla, didėti nuodingų medžiagų koncentracija, prasidėti traukuliai, žmogus gali netekti sąmonės, net mirti.
Kartais infekcijos sukėlėjas gali patekti į kūno audinius ir sukelti pūliavimą, sąnarių, tulžies pūslės, smegenų dangalų, plaučių uždegimą bei kitas komplikacijas. Didžiausią rizikos galimybę susirgti sunkia salmoneliozės infekcijos forma turi maži vaikai bei vyresnio amžiaus asmenys tada, kai yra sumažėjęs bendras jų organizmo atsparumas.

Plitimo būdai
Salmoneliozės sukėlėjai gyvena ir dauginasi naminiuose ir laukiniuose gyvūnuose: naminiuose paukščiuose, kiaulėse, raguočiuose, graužikuose, namų augintiniuose (iguanose, sausumos bei vandeniniuose vėžliuose, viščiukuose, šunyse, katėse). Salmonelės į aplinką patenka su šių gyvūnų fekalijomis. Žmonės, kaip bakterijų nešiotojai, irgi gali išskirti salmoneles su fekalijomis.
Pagrindinis salmoneliozės plitimo būdas yra žalios arba nepakankamai termiškai apdorotos, užterštos salmonelėmis paukštienos, kiaušinių, jautienos, kiaulienos, pieno ir jų produktų, vandens, vaisių bei daržovių vartojimas. Maistą salmonelėmis gali užkrėsti jį tvarkantys asmenys, nenusiplovę rankų pasinaudojus tualetu. Sukėlėjai į maistą taip pat gali patekti nuo virtuvės įrankių, aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo pjaustyta žalia paukštiena, jautiena, kiauliena, daržovės. Vartojimui paruoštas maistas gali būti užkrėstas salmonelėmis laikant jį kartu su žalia paukštiena, kiaušiniais, mėsa, daržovėmis.
Salmonelioze galima užsikrėsti kontakto būdu nuo gyvūnėlių fekalijų.

Prevencija
Kad neužsikrėstume salmonelioze, būtina laikytis šių prevencijos priemonių:
· Vartoti gerai termiškai apdorotą paukštieną, kiaušinius, mėsą bei jų produktus.
· Termiškai neapdorotą paukštieną, kiaušinius, mėsą, daržoves laikyti atskirai nuo termiškai apdoroto, paruošto vartojimui maisto.
· Kruopščiai nuplauti pjaustymo lentas, įrankius po sąlyčio su žalia paukštiena, mėsa, daržovėmis.
Pirkti maisto produktus įteisintose prekybos vietose.
· Gerai nuplauti žalias daržoves prieš vartojimą.
Plauti rankas prieš maisto ruošimą, po sąlyčio su žalia paukštiena, kiaušiniais, mėsa,daržovėmis.
· Tinkamai prižiūrėti namų augintinius: kruopščiai plauti rankas po kontakto su gyvūnėliais, neleisti augintiniams laisvai keliauti po namus, laikyti gyvūnėlius atokiau nuo virtuvės, švariai nuplauti aplinkos paviršius, kurie turėjo sąlytį su gyvūnėliais.

Ką vertėtų žinoti apie kiaušinius?

· Vartoti tik šviežius kiaušinius. Kiaušinio šviežumą galima patikrinti panardinus jį į šalto vandens stiklinę: švieži kiaušiniai lieka dugne, o seni kiaušiniai iškyla į paviršių. Taip yra dėl oro kišenės kiaušinyje ─ kuo ji didesnė, tuo kiaušinis senesnis.
· Laikyti kiaušinius nuo +5°C iki +18°C temperatūroje, uždaroje talpoje. Laikomi žali kiaušiniai neturi liestis su kitu maistu.
Ant žalio kiaušinio lukšto yra natūrali apsauginė plėvelė, kuri saugo kiaušinį nuo salmonelių patekimo. Siekiant išsaugoti apsauginį sluoksnį, prieš laikymą kiaušinio nereikėtų plauti.
· Prieš naudojimą kiaušinius nuplauti drungnu vandeniu.
· Kiaušinio trynio arba baltymo tiškalai turi būti nedelsiant kruopščiai nuvalyti nuo aplinkos paviršių.
· Naudotus kiaušiniams įskelti aštrius įrankius – kruopščiai nuplauti.
· Vartoti tik gerai išvirtus arba iškeptus kiaušinius. Po terminio apdorojimo kiaušinio trynys turi būti kietas.
· Gerai išvirtus kiaušinius laikyti šaldytuve.
· Kruopščiai plauti rankas po sąlyčio su kiaušiniais.

Šiandieną dauguma šalies miestų, turintys  parkus ir žaidimų aikštynus, mėgstami vaikų ir suaugusiųjų, kurie laisvalaikį leidžia su savo augintiniais. Pavojus tas, kad šios vietos, pritraukiančioas nemažą būrį įvairaus amžiaus žmonių, gali būti užterštos šunų ir kačių išmatomis, kurios tampa  toksokarozės plitimo židiniais.

Žmogaus organizmas toksokarozės lervoms vystytis ir daugintis netinkamas, bet jeigu lerva praryjama, iš kiaušinėlio išsiskyrusi lerva nežūna, tačiau negali subręsti, todėl ieškodama palankesnės sau aplinkos migruoja po visą organizmą ir gali sukelti grėsmę žmogaus gyvybei, pažeisdama tam tikrus jo organus. Dažniausia migruojanti lerva atsiduria plaučiuose, audiniuose tarp bronchų ar po oda, kartais atsiduria kepenyse, žarnyne, skydliaukėje, prie akių ar kitur.

Toksokarozė yra užkrečiama liga, kuria užsikrečiama nurijus Anisakidae šeimos nematodų – Toxocara canis ir Toxocara mystax,  toksaskaridoze – Toxascara leonina kiaušinėlių.
Šie nematodai parazituoja šunų, kačių, šeškų ir kitų naminių ir laukinių mėsėdžių plonosiose žarnose arba skrandyje. Jaunų gyvūnų virškinimo trakte dažniausiai parazituoja Toxocara canis, o vyresnio amžiaus mėsėdžiuose –Toxocara leonina.

Lervų patinai yra 5 – 10 cm, o patelės 9 – 18 cm ilgio. Šių nematodų galvos gale yra kakliniai sparneliai. Žiotyse turi tris dantytais pakraščiais lūpas. Patinų uodegos galas yra spirališkai lenktas, patelių – tiesus. Patelių lytinė anga yra priekiniame kūno ketvirtadalyje. Patinų uodegos gale yra atauga. Kiaušinėliai ovalūs, geltonos spalvos, duobėtu paviršiumi, 0,068 – 0,085 mm ilgio ir 0,064 – 0,072 mm pločio.

   T. canis vystosi pagal askaridinį tipą. Patelės mėsėdžių plonosiose žarnose išskiria kiaušinėlius. Patekę su išmatomis išorėn, kiaušinėliai per 5 dienas subręsta, juose susiformuoja lervos. Tokie kiaušinėliai jau yra invaziniai. Mėsėdžiai, suėdę tokius kiaušinėlius (su maistu ar vandeniu), užsikrečia toksokaroze. Mėsėdžių žarnose iš invazinių kiaušinėlių išėjusios lervos prasiskverbia pro žarnų sieneles ir po to į kraujagysles. Kraujo srovė toksokarų lervas nuneša į plaučius ir kvėpavimo takus. Bronchais ir trachėja jos atkeliauja į snukį, o iš čia antrą kartą patenka į plonąsias žarnas, kur per 20 – 21 d. lytiškai subręsta.

Žmonėms diagnozuoti toksokarozę yra sunku, nes ligos simptomai yra labai panašūs į daugelio kitų ligų simptomus. Kadangi toksokara lervos neturi pastovios lokalizacijos organizme, įtarus ligą atliekami serologiniai tyrimai iš kraujo serumo imunofermentinės analizės metodu. Diagnozės patvirtinimui atliekama biopsija ir mikroskopuojant mėginius ieškoma lervų.

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro duomenimis 2008 m. toksokarozė buvo diagnozuota 58 vaikams iki 17 metų, iš jų – 50 gyvenantiems mieste. 2009 m. sausio – balandžio mėn. toksokarozė diagnozuota 15 vaikų, 11 jų – miestų gyventojai.

Infekcijos ir jų sukėlėjai
Žarnyno jersiniozė yra žmonių ir gyvūnų infekcinė liga, kurią sukelia Yersinia enterocolitica rūšies gramneigiamos lazdelės formos bakterijos. Jos mėgsta šaltį – dauginasi žemoje 2°C–4°C temperatūroje, todėl daržovių saugyklose palaikoma žema temperatūra sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis. Dėl jersinijų sugebėjimo daugintis žemoje temperatūtoje, jersiniozės dar vadinamos šaldytuvų ligomis.
Puiki terpė jersinijoms daugintis yra pūvančios daržovės. Esant pakankamai drėgmės žemoje temperatūroje, bakterijos išlieka gyvybingos labai ilgai. Sausoje aplinkoje, ultravioletiniuose spinduliuose sukėlėjai žūva per 10 minučių, 100°C temperatūroje – per 40 sekundžių.

Paplitimas
Jersiniozė paplitusi visame pasaulyje. JAV kasmet užregistruojama 17000 žmonių susirgimo žarnyno jersinioze atvejų. Europos maisto saugos tarnybos duomenimis, Europos Sąjungos šalyse 2007 m. užregistruoti ir patvirtinti 8246 žmonių susirgimo žarnyno jersinioze atvejai. Lietuvoje 2008 m. žarnyno jersinioze susirgo 530 žmonių. Šia liga daugiausiai serga vaikai iki 3 metų ir vyresni nei 10 metų amžiaus. Dažniausiai jersinioze sergama šaltuoju metų laiku.

Klinika
Didžiausią riziką susirgti žarnyno jersinioze turi labai jauni, vyresni asmenys, žmonės, kurių organizmo atsparumas sumažėjęs. Ligos inkubacinis periodas trunka apie 3–7 dienas. Ji pasireiškia karščiavimu, pilvo skausmais, viduriavimu, dažniausiai su krauju, vėmimu. Vyresniems vaikams ir suaugusiems asmenims karščiavimas ir pilvo skausmas dešiniajame šone gali imituoti apendicitą. Liga trunka 1–3 savaites. Dažniausios žarnyno jersiniozės komplikacijos yra odos bėrimas, sąnarių skausmai, sepsis. Odos bėrimas, dažniausiai pasireiškiantis moterims, trunka apie mėnesį. Sąnarių skausmai, paprastai kelių, alkūnių ir riešų, trunka 1–6 mėnesius.

Plitimo būdai 
Žarnyno jersiniozės sukėlėjai gyvena ir dauginasi kiaulėse (daugiausia jersinijų aptinkama kiaulių ryklėje), graužikuose, triušiuose, avyse, raguočiuose, arkliuose, šunyse, katėse. Į aplinką jersinijos patenka su šių gyvūnų fekalijomis.
Infekcija plinta gyvūnų fekalijomis tiesiogiai ar netiesiogiai (per dirvožemį) infekuotas daržoves (morkas, kopūstus, bulves, burokus, svogūnus), vaisius, mėsos (kiaulienos, avienos, triušienos, jautienos), paukštienos ir pieno produktus, vandenį. Termiškai apdorotas arba vartojimui paruoštas maistas gali būti užkrėstas jersinijomis laikant jį kartu su žalia mėsa, paukštiena, daržovėmis. Į maistą jersinijos gali patekti nuo virtuvės įrankių, aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo pjaustyta užkrėsta jersinijomis žalia mėsa, paukštiena, daržovės.
Žmonės žarnyno jersinioze gali užsikrėsti kontakto būdu nuo sergančių naminių gyvūnėlių fekalijų.

Prevencija
Kad neužsikrėstume žarnyno jersinioze, būtina laikytis šių prevencijos priemonių:
· Vartoti gerai termiškai apdorotą mėsą, paukštieną jos produktus.
· Pirkti maisto produktus įteisintose prekybos vietose.
· Prieš vartojimą kruopščiai nuplauti daržoves.
· Termiškai neapdorotą mėsą, paukštieną, daržoves laikyti atskirai nuo termiškai apdoroto, paruošto vartojimui maisto.
· Naudoti atskiras pjaustymo lentas žaliai mėsai, paukštienai, daržovėms, kruopščiai nuplauti pjaustymo lentas, įrankius po sąlyčio su žalia mėsa, paukštiena, daržovėmis.
· Kruopščiai plauti rankas prieš maisto ruošimą ir valgį, po žalios mėsos, paukštienos, daržovių tvarkymo.
· Saugoti dirvožemį ir vandens šaltinius nuo užteršimo gyvulių ir žmonių fekalijomis.
· Tinkamai prižiūrėti namų augintinius: kruopščiai plauti rankas po kontakto su gyvūnėliais, neleisti augintiniams laisvai keliauti po namus, laikyti gyvūnėlius atokiau nuo virtuvės, kruopščiai plauti aplinkos paviršius, kurie turėjo sąlytį su gyvūnėliais.

Daržovės gali būti užkrėstos jersinijomis laukuose, jas gabenant, saugyklose. Pateiktos rekomendacijos padės tinkamai prižiūrėti daržoves bei išvengti užsikrėtimo jersinioze:
· Nuimant derlių, negalima nakčiai palikti daržovių ir šakniavaisių laukuose, kad jų savo fekalijomis neužkrėstų graužikai, paukščiai.
· Daržovėms gabenti naudojamos transporto priemonės turi būti sandarios, uždaros arba dengtos, sausos, švarios. Konteineriai, maišai, transporto priemonių apdangalai turi būti nekiauri, švarūs, sausi, neužkrėsti kenkėjais ir be pašalinio kvapo.
· Saugyklos sienos ir visi paviršiai, kurie gali liestis su daržovėmis, turi būti švarūs, prieinami valyti, be plyšių ir įdubų.
· Lubos turi būti švarios ir įrengtos taip, kad nesikauptų nešvarumai, kondensatas, pelėsiai, kad netrupėtų ir būtų lengvai valomos.
· Prieš priimant naują daržovių derlių saugyklos turi būti kruopščiai išvalytos, pašalinti pūvantys daržovių likučiai, šiukšlės, purvas. Saugyklose neturi būti išbarstytų daržovių.
· Tara daržovėms laikyti turi būti nekiaura, švari, sausa ir be pašalinio kvapo. Tara prieš dedant naują derlių turi būti tinkamai išvalyta.
· Į saugyklas dedamos daržovės turi būti sausos ir švarios, nepradėję pūti, neapgraužtos.
· Naikinti graužikus daržovių saugyklose.

Trichineliozė (lot. trichinellosis) – kirmėlinė liga, kurią sukelia organizme parazituojančios apvaliosios kirmėlės trichinos (lot. trichina; gr. trichinos – plaukinis). Žmogui pavojingiausia trichina – Trichinella spiralis. Žmonės trichinelioze užsikrečia valgydami žalią ar nepakankamai termiškai apdorotą kiaulieną bei laukinių gyvūnų mėsą. Užsikrėtus, pirmieji simptomai atsiranda praėjus vienai dienai ir vėliau po infekcijos. Ligos požymiai išryškėja praėjus 2 – 8 savaitėms.

Trichina parazituoja kiaulių, šernų, pelių, žiurkių, ruonių, žmogaus organizme. Trichinos formuojasi nekeisdamos šeimininko, todėl kiekvienas šeimininkas iš pradžių būna galutinis, vėliau – tarpinis. Jų raidai būdingos dvi formos – žarninė ir raumeninė. Suaugusios trichinos gyvena žarnyne, lervos – skersaruožiuose raumenyse. Gyvūnai ar žmogus užsikrečia jomis suvalgęs lervomis užkrėstos mėsos.

Pasaulyje išaiškintos net 8 trichinų rūšys: T. spiralis, T. pseudospiralis, T. papuae, T. nativa, T. britovi, T. nelsoni, T. zimbabviensis, T. murrelli. Visos trichinų rūšys yra pavojingos žmogui. Dėl skirtingų biologinių savybių jos nevienodai prisitaiko prie įvairių šeimininkų ir aplinkos sąlygų, todėl trichinų rūšys paplitusios tam tikruose geografiniuose regionuose. Europoje yra paplitusios T. spiralis, T. britovi, T. nativa ir T. pseudospiralis. Kitos trichinų rūšys Europoje neaptinkamos, nes joms nėra tinkamo šeimininko ir aplinkos sąlygų. Mėsoje, kuri įvežama iš trečiųjų šalių, gali būti trichinų rūšių, neaptinkamų Europoje.

Pagrindinis ligos sukėlėjų rezervuaras yra laukiniai ir naminiai gyvūnai, mėsėdžiai ir visaėdžiai gyvūnai bei jūros žinduoliai. T. pseudospiralis gali parazituoti ne tik žinduolių, bet ir paukščių organizme. T. zimbabviensis parazituoja krokodilų organizme.

Kasmet pasaulyje užregistruojama apie 11 milijonų žmonių, sergančių trichinelioze. Europoje žmonių trichineliozė nustatoma Bulgarijoje, Estijoje, Ispanijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje. Pagrindinis žmonių trichineliozės šaltinis pasaulyje yra kiauliena bei kiaulienos gaminiai, sumedžiotų gyvūnų mėsa ir arklių mėsa. Sergamumo statistika tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje nuolat kinta. Tai priklauso nuo maitinimosi įpročių, mėsos paruošimo būdo, nuo ligos diagnostikos ir registravimo tikslumo. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro duomenimis 2008 metais Lietuvoje trichinelioze sirgo 41 asmuo, o 2009 metų pirmą pusmetį – 8 žmonės.

Kas yra pasiutligė?

Pasiutligė – virusinė liga, pažeidžianti centrinę šiltakraujų gyvūnų, taip pat ir žmonių, nervų sistemą. Ligos inkubacinis laikotarpis ilgas (šeši mėnesiais), o simptomai užsikrėtus gali pasireikšti tik po kelių savaičių. Pasireiškus simptomams, pasiutligė paprastai baigiasi mirtimi.

Pasiutligę sukelia lisavirusas – tai encefalitą sukeliančių virusų grupė, kuriai taip pat priklauso keli šikšnosparnių lisavirusai. Lisavirusai priklauso Rhabdoviridae šeimai. Žodis Rhabdo kilęs iš graikų kalbos ir reiškia virusams būdingą kulkos arba lazdelės pavidalą.

Pasiutligė žinoma daug šimtmečių. XIX a. 9-ąjį dešimtmetį Louisas Pasteuras nustatė, kad ligą sukelia virusas. Dabartiniu metu nuo pasiutligės pasaulyje kasmet vis dar miršta daugiau kaip 55 tūkst. žmonių ir milijonai gyvūnų. Apie 95 % žmonių mirčių pasitaiko Azijoje ir Afrikoje. Daugumą žmonių mirčių lemia užsikrėtusio šuns įkandimas, o 30–60 % šunų įkandimų aukų yra 15 metų nesulaukę vaikai.

Kur pasitaiko ši liga?

Pasiutligės virusas paplitęs visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Tam tikrose Azijos, Afrikos, Centrinės ir Lotynų Amerikos šalyse didžiausią rūpestį žmonių sveikatai kelia naminių šunų pasiutligės atvejai.

Europoje pasiutligės iš esmės nėra. Tačiau kai kurios Rytų Europos šalys praneša apie kelis gyvūnų susirgimo atvejus ir keletą žmonių susirgimo atvejų. Tose šalyse įgyvendinamos ligos išnaikinimo ir stebėsenos programos, apimančios ir laukinių gyvūnų vakcinavimą naudojant jaukus.

Kaip ši liga perduodama ir plinta?

Pasiutligė persiduoda per užsikrėtusio gyvūno seiles. Infekcija pirmiausia patenka į organizmą per kąstines žaizdas arba kai užkrėstų seilių patenka į atvirą pjautinę arba kitokią žaizdą arba ant gleivinės. Aprašyti užsikrėtimo įkvėpus virusą atvejai, pvz., tankiai apgyvendintoje šikšnosparnių uoloje.

Virusas paprastai kurį laiką lieka patekimo vietoje, o paskui nervais juda link smegenų. Smegenyse virusas greitai dauginasi, tada ir atsiranda klinikinių požymių. Vėliau virusas iš smegenų nervais patenka į seilių liaukas. Laikotarpis, po kurio užsikrėtusiam gyvūnui pasireiškia klinikiniai požymiai, gali skirtis, tai priklauso nuo viruso atmainos ir patekimo vietos. Liga per užsikrėtusio gyvūno seiles gali persiduoti kitiems gyvūnams ir žmonėms iki pasireiškiant užsikrėtusio gyvūno ligos klinikiniams požymiams.

Koks pavojus visuomenės sveikatai siejamas su šia liga?

Pasiutligė laikoma viena iš svarbiausių zoonozinių ligų pasaulyje. Būtina tirti kiekvieną naminio ar laukinio gyvūno įkandimo atvejį. Pasiutę laukiniai gyvūnai praranda įgimtą žmonių baimę, o tai padidina susidūrimo pavojų. Gyvūnams pasireiškiantys klinikiniai požymiai, tokie kaip gausus seilėjimasis, dusulys ar springimas, gali kelti gyvūną apžiūrintiems žmonėms pavojų užsikrėsti jiems apie tai nežinant. Svarbu nedelsiant nuplauti visas kąstines žaizdas ar paveiktą odą su muilu ir vandeniu ir pranešti apie atvejį gydytojui arba ligoninės skubios pagalbos skyriui.

Kokie šios ligos klinikiniai požymiai?

Gyvūnų pasiutligės klinikiniai požymiai gali būti skirtingi, nes priklauso nuo viruso poveikio smegenims. Tipiški požymiai yra staigūs elgesio pokyčiai ir progresuojantis paralyžius, kuris baigiasi mirtimi. Tačiau kai kuriais atvejais gyvūnas gali greitai nugaišti nepasireiškus pastebimiems klinikiniams požymiams.

Kaip ši liga diagnozuojama?

Ligą galima įtarti remiantis klinikiniais požymiais, tačiau būtina atlikti laboratorinius tyrimus, kad diagnozė būtų patvirtinta.

Kas daroma, siekiant išnaikinti šią ligą arba ją kontroliuoti?

Šalyse, kuriose ši liga yra endeminė, įgyvendinamos priemonės, kuriomis siekiama spręsti infekcijai imlių populiacijų (laukinių, benamių ir naminių gyvūnų) užsikrėtimo problemą ir mažinti jo pavojų bei užtikrinti žmonių apsaugą nuo gyvūnų ligos šaltinio.

   ________________________

Pasiutlige žmonės serga visuose žemynuose. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet pasaulyje nuo šios pavojingos ligos miršta beveik 40 tūkstančių žmonių, Europoje – 50.

Lietuvoje per pastaruosius 40 metų pasiutligės virusu užsikrėtė ir mirė 10 žmonių. Septynis iš jų apkandžiojo laukiniai, o tris – naminiai gyvūnai. Šie žmonės į medikus nesikreipė, nesiskiepijo.

Paskutinysis mirties atvejis, 2004 metais užregistruotas Prienų rajone, liko neaiškus. Medikams nepavyko nustatyti, ar miręs vaikas nesirgo pasiutlige.

   __________________________

Nukentėjusiųjų nuo pasiutusių gyvūnų žmonių mirties galima išvengti tik juos skiepijant.

Pasiutligės virusas perduodamas kartu su seilėmis. Todėl žmogus pasiutlige gali užsikrėsti, jei pasiutęs gyvūnas jam įkanda, apseilėja pažeistą odą ar gleivinę. Pasiutusio gyvūno seilės tampa užkrečiamos anksčiau, nei jam pasireiškia ligos požymiai.

Įkandus įtartinam gyvūnui žaizdą reikia kuo skubiau nuplauti vandeniu ir muilu. Nukentėjusysis turi leisti nutekėti kraujui, o apie žaizdą esantį odos paviršių dezinfekuoti spiritu, jodo tirpalu ar kitu dezinfekatu. Taip pat būtina nedelsiant kreiptis į medikus.

Vakcinacijos kursą dažniausiai sudaro penkios injekcijos, kurios suleidžiamos per 28 dienas.

Pasiutligė yra ūminis encefalomielitas, kuris per 10 dienų nuo pirmųjų simptomų pasireiškimo beveik visada baigiasi koma ir mirtimi.

Ligos inkubacinis periodas – nuo 10 dienų iki metų. Dažniausiai pasiutligės požymiai ima ryškėti po 30 – 60 dienų nuo įkandimo.

Pirmieji ligos požymiai lengvai pastebimi. Vieta, kur gyvūnas įkando, patinsta, parausta, pradeda skaudėti. Po kelių dienų pablogėja ir žmogaus savijauta, šiek tiek pakyla temperatūra, atsiranda nemiga, baimė. Vėliau, mėginant gerti skysčius ar pamačius vandenį, užeina skausmingi rijimo raumenų traukuliai, ligonis nebegali praryti net savo seilių. Stipri šviesa, triukšmas, skersvėjis taip pat sukelia traukulių priepuolį. Dar po kelių dienų pakyla labai aukšta temperatūra, kuri nekrenta. Sutrikus sąmonei prasideda haliucinacijos, kalba tampa nerišli. Ligonis tampa agresyvus, gali įkąsti aplinkiniams. Prasidėjus paralyžiui, žmogus gali mirti sustojus kvėpavimui.

Pasiutlige sergantys ligoniai gydomi ligoninėse, neramiems pacientams pritaikytose atskirose palatose. Jose žmogus saugomas nuo išorinių dirgiklių. Ligoniui suleidžiama antikūnų nuo pasiutligės. Tačiau efektyvių gydymo priemonių kol kas nėra.

„Vienintelė kovos su pasiutlige priemonė – žmonių sąmoningumas. Naminių augintinių šeimininkai privalo laikytis gyvūno laikymo taisyklių. Jie neturi leisti, kad jų gyvūnas keltų grėsmę aplinkiniams. Ir svarbiausia – jis turi būti paskiepytas nuo pasiutligės“

D. U. K. 
Dažniausiai užduodamį klausimai, kurių medikai sulaukia iš nukentėjusių nuo naminių gyvūnų. Patariama kaip elgtis įkandus naminiam gyvūnui, kodėl nėra gerai vedžioti šunis pasiutligės židinių vietose ir dėl ko svarbu kuo greičiau pasiskiepyti.

Žiniasklaidoje pasirodo pranešimai, kad įvairiuose miškuose aptikti pasiutligės židiniai. Ar nepavojinga iškylauti tokiame miške, vedžioti gyvūnus ir pan.

Jei turite informaciją, kad Jūsų pamėgtoje vietovėje yra aptiktas pasiutligės židinys, nederėtų lankytis tokiose vietose bei vedžioti savo augintinius. Geriau vengti poilsiauti tokiose vietovėse, kur paskelbtas pasiutligės židinys ar grėsmės zona. Tačiau tik nedaugelis pasiutlige sergančių laukinių gyvūnų patenka į žmogaus akiratį ir užregistruojamas pasiutligės židinys. Todėl bet kur gamtoje reikia elgtis atsargiai: nepalikti vaikų be suaugusiųjų priežiūros, nepaleisti pasilakstyti vienų pačių naminių gyvūnų, vengti kontakto su keistai besielgiančiais ar sergančiais laukiniais gyvūnėliais, neglostyti radus gulinčius.

Jei vaikui įkando namuose laikomas šuo? Kaip elgtis tokiu atveju?

Pirmiausiai reikia suteikti pirmą pagalbą vaikui. Žaizdas praplauti tekančiu vandeniu, dezinfekuoti, aprišti ir kreiptis į gydytoją. Kitas labai svarbus dalykas – 10 dienų stebėti šunį. Jei per tą laiką šuns elgesys nepakis, vadinasi įkandimo metu jis buvo sveikas ir pasiutligės perduoti negalėjo, tad vaiko skiepyti nuo pasiutligės nereikia. Tačiau neretai pasielgiama impulsyviai ir šuo būna užmigdomas, atiduodamas, parduodamas. Taip vaikas pasmerkiamas ne itin maloniai procedūrai – skiepijimui. Skiepijimas žmogui nedelsiant pradedamas ir tais atvejais, kai įkanda gyvūnas, kurio šeimininkai nežinomi.

Jei įkando nepažįstamas gyvūnas, per kiek laiko reikia pasiskiepyti?

Kreiptis į gydymo įstaigą reikia nedelsiant. Kuo greičiau pradedamas skiepijimas, tuo greičiau pasiekiamas apsauginis imuniteto lygis. Geriausiai, kai pradedama skiepyti pirmą parą po sužalojimo.

Kaip žinoti ar naminis gyvūnėlis serga pasiutlige? Kokie sergančio naminio gyvūno požymiai ?

Ligos pradžioje atskirti kokia liga serga gyvūnas sunku, todėl geriausiai kreiptis į veterinarijos specialistą. Simptomai priklauso nuo gyvūno rūšies ir individualių savybių. Įtarti, kad serga katės, šunys, galima iš tokių simptomų: pakinta apetitas, elgesys, daugiau guli, nėra linksmumo, pabrukta uodega.. Vėliau tampa neįprastai agresyvūs ar meilūs, nebegali lakti, prasideda seilėtekis, išsivysto galūnių paralyžius. Gyvūnas pastimpa.

Gatvėje vaiko rankas aplaižė nepažįstamas katinas, kuris keistai elgėsi voliojosi, glaudėsi… ir pan. Ar jis serga pasiutlige? Kokie požymiai jei gyvūnas serga pasiutlige?

Gali būti kad serga, nes požymiai labai panašūs. Tačiau panašiai elgiasi, ir valerijonų prisilaižęs katinas, todėl vienareikšmiškai atsakyti keblu. Reiktų stebėti, kaip tas katinas elgsis vėliau, tačiau greičiausiai tokios galimybės nebus. Štai todėl ir rekomenduojame vengti kontakto su svetimais gyvūnais, nemaitinti iš rankos, nesiduoti aplaižomiems, neglostyti jų. Šito išmokyti vaikus.

Ar galima ( specialistų pagalba ) gydyti naminį gyvūnėlį, kuris kaip įtariama, gali sirgti pasiutlige?

Pasiutligė nepagydoma. Tačiau kol diagnozė tik įtariama, gyvūnai dažnai gydomi. Ir dažniausiai namuose. Svarbu klausyti veterinarijos specialisto patarimų ir nurodymų. Tačiau kiekvienas turėtų pirmiausiai izoliuoti sergantį gyvūnėlį nuo žmonių ir kitų gyvūnų, uždarydamas kokioje patalpoje, aptvare, narvelyje, dėžėje ar pan. iš kur nepabėgtų ir negalėtų platinti ligos.

Kokie naminiai ar laukiniai gyvūnai dažniausiai serga pasiutlige?

Susirgti pasiutlige gali bet kuris naminis ir laukinis šiltakraujis gyvūnas. Iš naminių dažniausiai serga šunys ir katės – tie gyvūnai, kuriuos daugiausiai žmonės laiko. Kaimo vietovėje suserga karvės, arkliai, ožkos. Jei savininkai kasmet paskiepytų savo gyvūnėlius ir gyvulius nuo pasiutligės, susirgimų ir netekčių išvengtų. Iš laukinių gyvūnų daugiausiai pasiutligė diagnozuojama usūriniams šunims ir lapėms.